Lietuviškai | English | Русский
Bučeliškės kaimas 6
Inturkės seniūnija
(Rudesos girininkija)
33166 Molėtų raj., Lietuva
8-383-52092
El. paštas: info@nugaletojuakademija.lt
NAUJIENOS Tylus žudikas - narkotikai PARTNERIAI
PATALPINTA: 2017 01 02
Bendruomenės Kalėdų ir Naujųjų metų šventės.
plačiau
PATALPINTA: 2014 04 19
Prašome jūsų padėti suteikti galimybę priklausomiems žmonėms grįžti į gyvenimą.
plačiau
PATALPINTA: 2015 01 26
Šių metų Sausio mėnesį BTV žurnalistai lankėsi mūsų bendruomenėje.
plačiau
naujienų archyvas

 


Subadytos venos, pašlijusi sveikata ir kalnai skolų. Pagaliau ateina momentas, kai narkomanai susimąsto: „O kas toliau – į kalėjimą ar į kapines?“ Apsisprendę nevartoti kvaišalų, jie atvažiuoja į narkomanų reabilitacijos centrą. Čia jiems sveikti ir stotis ant kojų padeda psichologai, socialiniai darbuotojai. Straipsnį parengė Laima Žemulienė
Narkomanų reabilitacijos centre „Nugalėtojų akademija“ bandoma žengti į blaivų gyvenimą

Intymūs santykiai – draudžiami Psichologinės ir socialinės reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“ įsikūręs Molėtų rajone, Bučeliškių kaime – tiesiog miške. Nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ši bendruomenė, 18 metų gyvavusi Vilniuje, prieš kelerius metus buvo priversta iš sostinės išsikraustyti ir ieškotis prieglobsčio kitur. Didžiuliame sovietų laikais statytame name šiuo metu gyvena 5 moterys ir 20 vyrų. Daugumai – 25–30 metų. Jie čia atvažiavo perėję gyvenimo pragarus. Juk narkotikams reikia beprotiškai daug pinigų. Nelygu, kokius vartojo, per dieną jiems išleisdavo 300–400 litų. Pirmiausia – savo, tada – tėvų. Paskui iš namų nešdavo daiktus ir juos parduodavo, vėliau skolindavosi iš visų, kurie tik skolindavo. Paskui imdavo įvairiausias paskolas, kokias tik buvo įmanoma paimti. Gaudavo jas nesunkiai, ypač tie, kurie turėjo kokį nors darbą. Kai paskolos išsekdavo, prasidėdavo vagystės. „Pinigai čiulpiami iš visų ir iš visur, visais įmanomais būdais, – sakė „Nugalėtojų akademijos“ vadovas Linas Gasiliauskas. – Pas mus jie pakliūva, kai iš visur viskas būna iščiulpta, iškelta ne viena baudžiamoji byla už sukčiavimą, mobiliųjų telefonų vagystes. Buvo žmogus, kuris padirbinėdavo bilietus į renginius Vilniaus „Siemens“ arenoje, taip pat nuolatinius autobusų bilietus.“ Jauni žmonės šiame centre gyvena 14 mėnesių. Kaip žiūrima į tai, jei tarp poros užsimezga artimi santykiai? „Intymūs santykiai pas mus draudžiami. Net nekalbu apie seksą – turiu omenyje itin bičiuliškus tarpusavio santykius, kai vyras moteriai pradeda rodyti išskirtinį dėmesį, – paaiškino bendruomenės vadovas. – Pirmiausia jiems draudžiama bendrauti bet kokia tema be trečio asmens. Jei to nepaiso, uždraudžiama apskritai draugauti, kalbėtis bet kokia tema. Jei tai nepadeda, jei bendruomenė patvirtina, kad pora draugauja, jai skiriama savaitė darbų be dienotvarkės. Jei ir tai nepadeda, su vienu iš jų atsisveikinama. Gal tai ir atrodo žiauriai, tačiau taip yra buvę daug kartų.“

Svaiginosi ir aktifedu
Dauguma „Nugalėtojų akademijos“ gyventojų vartojo heroiną. Tai – opiatų grupei priklausantis narkotikas. Iš pradžių jį uostė, rūkė, paskui švirkštėsi. Kai kurie vartojo amfetaminą. Tai – stimuliuojamasis preparatas, nemažais kiekiais gaminamas Kauno apylinkių laboratorijose. Iš ten jis pasklinda po Lietuvą, po to į Švediją, Daniją, kitas šalis. Kelerius pastaruosius metus narkomanai svaiginasi nauja medžiaga – aktifedu. Tai – vaistai nuo slogos, kurių galima nusipirkti vaistinėje be recepto. Pakelis kainuoja apie 23, su nuolaida – apie 17 litų. Narkomanams prireikia 3–5 pakelių per dieną. Aktifedą išbandė ir 48 metų Ronaldas, antras mėnuo gyvenantis „Nugalėtojų akademijoje“.„Pavartojus aktifedo, apima euforija, padaugėja energijos. Bet euforija greitai ir praeina. Nuo aktifedo mane mėtydavo į šonus, būdavo sutrikusi koordinacija. Man dar nieko – kiti negalėdavo atsistoti, paeiti, griūdavo“, – karčią patirtį detalizavo Ronaldas. Aktifedą jis pirma paruošdavo – „išvirdavo“. „Aišku, ne vieną tabletę, o visą pakelį arba kelis pakelius iš karto“, – neslėpė Ronaldas, kurio narkotikų vartojimo stažas – beveik 20 metų. Narkotikų jis, devyniolikametis, pirmą kartą paragavo 1985 m., kai tarnavo sovietų armijoje Archangelsko srityje. Ronaldas turėjo darbą – Klaipėdos uoste remontavo elektrinius krautuvus. Narkotikai esą jam netrukdė dirbti – vartodavo po darbo. Tačiau, kai dėl narkotikų iširo jo šeima, vyras suvokė, kad reikia kažką daryti. Taip jis atsidūrė reabilitacijos centre. „Net neįsivaizduojate, kaip žmogų sužaloja aktifedas. Turbūt jokia heroino dozė taip nesužalotų, kaip sužaloja aktifedas. Kalba tampa visiškai nerišli, atrodo, kad būtų suparalyžiuotas liežuvis. Absoliučiai sutrinka koordinacija – žmogus griūna ne eidamas, ne stovėdamas, o tiesiog sėdėdamas. Per pastaruosius trejus metus turėjome tris aktifedo vartotojus. Net nežinau, ar mūsų profilio įstaigos pareiga padėti tokiems žmonėms. Manyčiau, kad jiems būtina intensyvi psichiatrų priežiūra“, – kalbėjo L. Gasiliauskas. Pašnekovo nuomone, šiems žmonėms reikia slaugės. Jie bando vaikščioti, o bendruomenės darbuotojai juos tiesiog kilnoja. Kai vasarą leidžiasi į baidarių žygį, įkelia į baidarę, paskui iškelia. Jei žmogus bando išlipti pats, įkrenta tiesiai į vandenį. L. Gasiliauskas pastebi, kad baisus aktifedo poveikis, pavyzdžiui, koordinacijos sutrikimas, nustojus jį vartoti, išlieka net tris mėnesius.

           
Sportas, pirtis padeda atsigauti narkotikų nualintam kūnui ir sielai. „Nugalėtojų akademijos“ archyvo nuotr.

Reabilitacija trunka 14 mėnesių
Atvykusieji į „Nugalėtojų akademiją“ pasirašo sutartį, kad laikysis visų čia numatytų sąlygų. O taisyklės – griežtos. Baudžiama už vėlavimą, keikimąsi, savanorišką pasivaikščiojimą, stiprios arbatos bei maisto papildų – vadinamųjų anabolikų – vartojimą. Griežčiausia bausmė – šalinimas iš bendruomenės. Už muštynes išmetami abu peštukai, nesiaiškinama, kuris pirmas jas pradėjo. Taip pat išmetama už vagystes, intymius santykius, bet kokių psichotropinių medžiagų (vaistų, alkoholio, narkotikų) vartojimą. Bendruomenės gyventojai keliasi 7 val., mankštinasi, tvarko kambarius, pusryčiauja. 9 val. vyksta vadinamasis rytinis ratas – bendruomenės susirinkimas. Susėdę ratu, jie aptaria vakarykštę ir suplanuoja šią dieną. Pasiskirsto, kas kokius darbus atliks, atsiskaito už vakar nuveiktus, o neklusnieji sulaukia nuobaudų. Susirinkimas baigiamas malda „Viešpatie, suteik man nuolankumo susitaikyti su tuo, ko pakeisti negaliu, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties, kad atskirčiau viena nuo kito.“ Nuo ryto iki pietų pusė bendruomenės gyventojų dirba įvairius darbus. Po pietų jiems vyksta terapiniai užsiėmimai su psichologais, paskaitos. Kita bendruomenės dalis terapija užsiima iki pietų, o po pietų – darbais. Susitariama, kas aplink namą nukas sniegą, kas pakeis perdegusias elektros lemputes, kas tęs trečius metus vykstantį namo remontą, kas kapos malkas ir jas sukraus, kas kūrens katilus, o kas dirbs virtuvėje. Darbų visiems pakanka. Valgį ruošia du žmonės. Trečiasis – „sandėlininkas“ – išduoda maisto produktų pusryčiams, pietums, vakarienei. Jis turi sandėlio raktus, pasirūpina, kad virtuvės „šefai“ laiku gautų produktų ir jais „nepiktnaudžiautų“. Pirmadieniais privalomi sporto užsiėmimai. Kas žaidžia tinklinį, stalo tenisą, krepšinį, kas užsiima aerobika ar sunkiąja atletika. Žiemą žaidžiama netgi šaškėmis. Po žaidimų vyksta terapiniai užsiėmimai – žmonės ruošia namų darbus, kuriuos uždavė psichologas, rašo dienoraštį. Jame aprašo nugyventą dieną, konfliktines situacijas, kad ateityje, keičiantis nuotaikai, galėtų jį atsiversti ir paskaityti, kaip jis keitėsi – į gerąją ar į blogąją pusę, ir padaryti tam tikras išvadas. Po vakarienės būna vakarinis vadinamasis jausmų ratas. Kiekvienas pasakoja, su kokiais jausmais nugyveno tą dieną. Ar žmonės atvirai apie tai kalba? „Ne visi kalba atvirai, ne iš karto atsiveria, bet iš esmės – taip“, – sakė vadovas. Jausmų ratas baigiasi apie 22 val., tada – laisvas laikas. „Jeigu 23 val. atsistotumėte prie mūsų bendruomenės langų, galėtumėte nusistatyti tikslų laiką, – sakė L. Gasiliauskas. – Užgęsta šviesos – laikas miegoti.“ Nusprendę atsikratyti narkotikų, reabilitacijos centre žmonės gyvena 14 mėnesių. Psichologinės ir socialinės reabilitacijos kursą baigia maždaug 70 proc. bendruomenės gyventojų. Tačiau apie 10–15 proc. žmonių per pirmuosius metus atkrinta – vėl pradeda vartoti narkotikus. Iš tikrųjų blaiviai gyvena apie 55 proc. buvusių bendruomenės gyventojų. L. Gasiliausko nuomone, tai – didelis skaičius. Bendruomenės prezidentu išrinktas Sergejus – jau pasiekęs trečiąją reabilitacijos fazę. Narkotikais jis svaiginosi apie 20 metų, 15 metų sėdėjo kalėjimuose. „Sergejus labai rimtai kabinasi į gyvenimą“, – pagyrė jį vadovas Linas.

   
Jie čia atvažiavo perėję gyvenimo pragarus. „Nugalėtojų akademijos“ archyvo nuotr.

Gyvenimas miškuose – iššūkis
„Startavome 1992 m., kai Lietuvos AIDS centro iniciatyva buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje narkomanų reabilitacijos bendruomenė Vilniuje, Nugalėtojų gatvėje. Sėkmingai ten dirbome 18 metų. Per tą laiką sugebėjome sukurti pirmąsias Lietuvoje metodines rekomendacijas, kurios iki šiol yra vienintelės, jomis vadovaujasi daugelis reabilitacijos centrų“, – pasakojo L. Gasiliauskas, dirbantis šį darbą 22 metus. Krizė, reorganizacija smogė ir bendruomenei. L. Gasiliauskas neslėpė, kad išsikraustymas iš Vilniaus turi ir pranašumų, ir trūkumų. Blogai tai, kad kad bendruomenė gyvena miškuose. Čia smagu poilsiauti savaitę vasarą. O jie, jauni vyrai ir moterys, visą savo paauglystę, jaunystę, kai vartojo narkotikus, praleido mieste. Jie lankėsi klubuose, azartinių lošimų namuose, buvo tarp daugybės žmonių, automobilių ir vakarinio Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos garsų. Ir staiga jie pateko į mišką, kur vienintelis garsas – paukščių čiulbesys. Ir visiška tyla žiemą. Anot vadovo, tai juos žudo. „Mane stebina, kad mūsų gyventojams sunkiausios ne darbo dienos, o savaitgaliai. Jiems prailgsta šeštadieniai ir sekmadieniai, kadangi jie nemoka planuoti savo laisvalaikio. Tiesiog nepastebi, kad šalia yra ežeras, kur galima pasidaryti puikią čiuožyklą, nuostabių kalniukų, kur galima slidinėti. Vasarą jie nesupranta, kad galima grybauti, uogauti, žvejoti. Jie – kaip vaikai, tačiau jiems trūksta vaikiško išradingumo, nes pastaruosius 15 metų jie vartojo narkotikus“, – kalbėjo L. Gasiliauskas. O gerai tai, kad, anot pašnekovo, šiame pastate gali gyventi daugiau žmonių. Vilniuje buvo galima priimti tik 16 gyventojų – daugiau netilpo, o čia vienu metu gali gyventi nuo 25 iki 30 žmonių. Reiklus darbuotojų kvalifikacijai Su „Nugalėtojų akademijos“ gyventojais dirba du psichologai, vienas socialinis darbuotojas, keturi jo padėjėjai. Dauguma darbuotojų važinėja iš Vilniaus. Išsikraustyti iš Vilniaus buvo sudėtinga ir darbuotojams. Ne dėl to, kad žmonės nenori dirbti. Kiekvieną dieną iš Vilniaus važiuoti į Molėtus ir atgal atsieina nemažus pinigus ir atima daug laiko. Mokėti už kurą centras negali, šios išlaidos mokamos iš darbuotojo kišenės. Vadovas paskaičiavo, kad per dieną darbuotojas mažiausiai tris valandas praleidžia kelyje. Vadinasi, per mėnesį – dvi paras. L. Gasiliauskas pripažino, jog reikalauja, kad bendruomenės darbuotojai turėtų reikiamą kvalifikaciją ir kokybiškai atliktų savo darbą. Bandė ieškoti vietinių darbuotojų iš Utenos bei Molėtų, tačiau jie nepateisino lūkesčių. „Mūsų grupės žmonės labai reiklūs. Jie gyvena didmiesčiuose, gan inteligentiškose šeimose, todėl pageidauja, kad su darbuotojais turėtų apie ką pasikalbėti. Pavyzdžiui, apie perskaitytas knygas, matytus filmus. Darbuotojų radome tiktai Vilniuje, bet tai atlikti sudėtinga, kadangi jie turi važinėti. Aišku, gali gyventi ir bendruomenėje, bet juk jie turi vaikų, šeimas, kur reikia grįžti“, – pasakojo L. Gasiliauskas. Per savaitę bendruomenės gyventojams privalomos dvi psichologo arba socialinio darbuotojo konsultacijos. Tai būna rimti pokalbiai apie jų gyvenimo, psichologines problemas net su ašaromis. Tačiau ne visi pageidauja šių pokalbių. „Darbuotojų krūvis – iš tikrųjų didelis, jie „nepakelia“ tokio konsultacijų kiekio. Tai ne griovius kasti – juk tai gali daryti su pertraukomis. Idealu, kai psichologas per dieną suteikia konsultacijas trims pacientams, bet, deja, jam jų tenka konsultuoti gerokai daugiau. Po tokių konsultacijų jis būna visiškai išsisėmęs, – neslėpė L. Gasiliauskas. – Tai nėra tik sėdėjimas ir klausymasis narkomanų pasakojimų.“ Socialinis darbuotojas dėl jų problemų bendrauja su policija, teismais, antstoliais, paskolų bendrovėmis. Jie būna prisiskolinę šimtus tūkstančių litų. Ir tuos reikalus tvarko tik vienas socialinis darbuotojas. Gerai bent tai, kad jis turi keturis padėjėjus. „O Vilniuje, Nugalėtojų gatvėje, tebestovi tas pastatas –nesaugomas, apleistas. Neseniai važiavau pro šalį. Suskaudo širdį, kai pamačiau, kad tame name gyvena valkatos. Juk mes ten buvome net 18 metų“, – trumpam grįžo į praeitį centro vadovas L. Gasiliauskas.
         
atgal


REMĖJAI
 









 
mus taip pat galite rasti socialinio tinklo facebook profilyje:
Nugalėtojų akademija
  © 2015 "NUGALĖTOJŲ AKADEMIJA". Visos teisės saugomos.